TEKSTILĖS ATLIEKOS LIETUVOJE: tvarkymo prioritetai žiedinėje ekonomikoje

SPINTŲ TURTAI: faktai, pramanai ir galimybės.

Pabandžius tiksliau įvertinti, kiek Lietuvoje susidaro komunalinių tekstilės atliekų, gauti kiekiai patvirtino ankstesnius mūsų nuogąstavimus dėl problemos masto. Remiantis Lietuvos savivaldybių mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimų rezultatais, tekstilė sudaro 7,5 proc. srauto, kas vien per 2018 m. būtų beveik 57 tūkst. tonų!

Tarptautinės projekto „Žiedinė Šiaurės-Baltijos šalių dėvėtos tekstilės sistema” (finansuotas Šiaurės ministrų tarybos) ekspertų grupės vertinimais, patyrinėjus srautus detaliau, gautas vidutinis Lietuvoje susidarančių dėvėtų drabužių ir kitos namų ūkių tekstilės atliekų kiekis svyruoja apie 13 kg/gyv./m., t.y. daugiau kaip 36 tūkst. tonų tekstilės atliekų per metus.

2018 m. duomenimis, 2/3 visos šios tekstilės atgulė sąvartynuose, o 1/3 buvo sudeginta.

2018 m. atskirai iš gyventojų surinkta tik kiek daugiau nei 2 tūkst. tonų tekstilės atliekų (0,8 kg/gyv./m.). Deja, atskirai surinkto srauto tolimesni tvarkymo būdai dažnu atveju lieka tie patys – šalinti arba deginti.

Šiandien, savivaldybėse plečiant atskirą tekstilės atliekų surinkimą konteineriais, tolimesnės srauto sutvarkymo galimybės išlieka labai ribotos, galutinio tekstilės atliekų sutvarkymo būdai dažnai neatskleidžiami. Trūkstant sisteminių tekstilės tvarkymo sprendimų, kasmet prarandami milžiniški kiekiai žaliavų, neišnaudojamas ekonominis potencialas, teršiama aplinka.

Sprendimų prioritetai tekstilės gamybos, tiekimo ir naudojimo etapuose apibrėžiami atsižvelgiant į TEKSTILĖS VERTĖS GRANDINĘ, t.y. įvertinant galimybes vienu ar kitu sprendimu minimaliomis sąnaudomis išsaugoti maksimalią resursų vertę. Apžvelkime juos kiek plačiau.

TVARI GAMYBA. Tame tarpe – veiksmingesni gamybos procesai, inovacijos, socialinė atsakomybė ir ekologinis dizainas, programuojant daikto ilgaamžiškumą, perdirbamumą, saugumą naudoti, minimalias resursų sąnaudas ir mažiausią įmanomą poveikį aplinkai per visą jo būvio ciklą.

PAKARTOTINIS DAIKTŲ NAUDOJIMAS. Žiedinėje ekonomikoje pirmiausia būtina atskirti ir grąžinti į vartojimą dar tinkamus naudoti daiktus. Taisytini drabužiai turėtų būti taisomi, atnaujinami, perkuriami ir toliau naudojami.

PAKARTOTINIS MEDŽIAGŲ NAUDOJIMAS. Praradę vertę, nebeatliekantys funkcijos, nebetinkami naudoti pagal savo paskirtį drabužiai galėtų būti nukreipiami jų medžiagų panaudojimui, tiek kuriant aukštesnės kokybės produktus (vad. „Upcycle”), tiek žemesnės (vad. Downcycle), panaudojant šluosčių, užpildų, izoliacinių ir kt. medžiagų gamybai.

PERDIRBIMAS Į MEDŽIAGAS. Daugiausia dėmesio šiuo metu skiriama tekstilės atliekų perdirbimo į pluoštą ir kitas medžiagas inovacijoms vystyti, mat perdirbimui skirta susidarančių drabužių ir tekstilės srauto dalis yra didžiausia (>50%), daranti didžiausią neigiamą poveikį, kelianti daugiausia iššūkių, kartu išlaikanti didžiausią tolimesnio technologinio vystymo potencialą!

PERDIRBIMAS ENERGIJOS ATGAVIMUI. Tik nebetinkama medžiagų regeneravimui tekstilė galėtų būti nukreipiama energijos atgavimui, atliekas sudeginant.

ŠALINIMAS. Šalinimo sąvartyne alternatyva yra pati paskutinioji atliekų srautų tvarkymo piramidėje. Tvariose resursų panaudojimo sistemose šalinimui liktų ne daugiau kaip 5 % tekstilės srauto (tame tarpe – įvairios neperdirbamos detalės ir kitų medžiagų likučiai).

Didelio potencialo tekstilės vertės grandinė yra priežastis, kodėl tekstilės tvarkymui NETINKA įprastiniai atliekų tvarkymo modeliai! Remiantis gerąja užsienio šalių praktika, ŽIEDINEI TEKSTILĖS EKONOMIKAI gyvybiškai svarbus yra nuolatinis verslo, mokslo, valdžios institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus atstovų bendradarbiavimas. Be kita ko, ypatingas vaidmuo tvariose sistemose atitenka vietos bendruomenėms! Bet apie tai, koks ir kodėl, kalbėsimės sekančiuose įrašuose.